....viskas, gana, tai mane jau nervina... viena akimirka ash miesto vidury besijuokdama beveik atsigulu ant zoles pakeleje.... o kita, sedziu riedanciomis asaromis per skruosta.... pastarajy menesi verkiau daznai.... kas man pasidare... juk as beveik neverkiu... o kam? nuo to gyventi miela napasidarys..... o apsimesti , kad dievinu jy negaliu..... gal silti orai, o gal nauju draugu itaka man tokia.... nervinuos del smulkmenu.... arba net y rimtus dalykus nekreipiu demesio... nekontroliuoju saves.... atrodo , kad mene valdytu kazkas kitas.... kazkas nezemishko.....
o ka daryt, kai sirdis spurda is dziaugsmo ir norisi imti garsiai kvatoti? tokiomis akimirkomis zinau - ivyks kazkas nuostabaus ir nepakartojamo.... kunu begioja siurpuliukai, is veido nepranyksta valiukiska sypsena..... tada buna gera......
bet buna ir taip, kad nesinori nieko kito , tik uzmigti ir nebeatsikelt.... ramiai, be panikos palikti sy zaidima, kuris man kuo toliau tuo labiau tampa sunkus ir visiskai nesuprantamas...
zodziu, nezinau kas, man mane veikia... gaila ne y geraja puse..... nes jauciu kad silpstu, vis dazniau sudreba sirdis tokia akimirka, kuria as anksciau buciau nusijuokus likimui y akis, ir vistiek padariusi savo.... likimas pradeda destyti savo zaidimo taisykles.... man jos nepriimtinos... nezaisiu as taip..... stengsiuos atgauti save... tokia kokia ir esu..... dejus ant visu kas man nepriim tina ir juoksiuos kai reiketu rimtai galvoti... tokia as sau patinku... taip lengviau priimti likimo issukius.... taip.... as pasikeisiu... sekmes man....;)
...pasimetus Kristia...
never fur all...