...kaip siaubinga yra suprasti, kad menkiausia klaida ir galiu likti visiskai viena... be zmoniu kurie myli mane, saugo ir supranta, kurie man patys brangiausi....suvokusi tai pradedi stengtis elgtis idealiai, visiems itikti.... taciau kartu prarandi save...prarandi zmogishkuma....kiek galima vaidinti leles? ... bejausmus padarus, besistengiancius itikti kitiems? argi klysti nezmohishka? argi mes neesame mes tik su visais savo trukumais, klaidomis ir zinoma privalumais ir pasiekimais? kartais taip atsibosta vaidinti kazka, ko pati nesupranti... taip norisi buti savim... taciau ta begaline baime, baime ,kad taves nesupras, ir atstums tokia didele ir galinga... didesne uz mano pasitikejima savimi..... kartais nugaliu sia baime ir bunu tokia kokia esu be jokiu kaukiu ir apsimetinejimu.... tada supranti kas yra kas, ir kuo gali pasitiketi kuo ne... draugai taip pat praranda kaukes.... ir kaip pasidaro skaudu, kai supranti kad tuos kurie tave "palaike" nepriima taves kokia esi is tikro... taciau kaip gera, kai suzinai kad geriausi is geriausiu tave myli tokia kokia esi.... su tavo klaidomis ir pasiekimais... tokie zmones suteikia man jegu iveikti visas baimes ir negandas.... dabar as stipresne.... skausmas retkarciais dar issiverziantis asaru forma nebe toks didelis , ismokau jy tramdyti.... dabar dejau (tai ko neturiu) ant tu apsimeteliu, ir dar labiau myliu tuos, kurie tikri.... aciu patiems paciausiems , kurie man suteikia jegu neugaleti save.... luw....:)**